Loading

Nė vienam nebijau į akis pažiūrėti Gintaras Ramanauskas:

Tauragės savivaldybės priešgaisrinės tarnybos viršininko pareigų Gintaras Ramanauskas neteko 2016-ųjų gruodį, visiems triukšmingai ruošiantis Kalėdų šventėms. Tuometinis meras Sigitas Mičiulis savo padėkos vakaro nusipelniusiems tauragiškiams išvakarėse tarnybos vadovui tuomet ne padėkojo už ilgus darbo metus, bet pasirašė potvarkį jį atleisti. Prisiminęs tas nelengvas dienas, šiandien Gintaras vis dėlto šypsosi ir sako – ne darbas ir ne atlyginimas svarbiausia gyvenime. Žinoma, jam buvo kiek lengviau nei kitiems, pasikeitus valdančiajai daugumai, iš darbo „išmestiems“ neparankiems rajono žmonėms – bylą prieš savivaldybę G.Ramanauskas laimėjo.

„Tauragės kurjeris“ tęsia „Internews“ projektą – kaip išgyventi darbo netektį vyresniame amžiuje.

Nors iš darbo prieš beveik ketverius metus atleistas Gintaras Ramanauskas ir turi daug atsakingos patirties, šiuo metu vis dar bedarbis. „Kai tau per 50, tu jau nelabai kam reikalingas“, – sako Gintaras.

– Ar tikrai čia kalti metai? – klausiu G.Ramanausko.

– Taip, kaip bebūtų apmaudu, mūsų visuomenei svarbiausia – amžius. Kur tik pasiteirauji, atsako: „Atsiprašom, nereikia“. Arba yra tokie darbai, kurių jau aš pats nebenorėčiau: sunkaus fizinio darbo ar kažkur į užsienius važiuoti, prekes krauti. Mano darbo stažas – 40 metų, visą gyvenimą dirbau viršininku. Taip kad kažkur dabar nubėgti... O ir Užimtumo tarnyboj, kai paklausi, sako, Gintarai, žinai, kur problema... Žinau.

– Gal nereikia savęs taip nurašyti.

– Aš nenurašau, bet ypač dabar, per koronaviruso pandemiją, daug už mane darbingesnių žmonių neteko darbo. Ir darbo vietų naujų neatsiranda. Todėl stengiuosi galvoti – man gerai, aš daugmaž savo gyvenimą esu susikūręs. O kitiems, kai vaikai maži, į mokslus reikia juos leisti, šeimoje dirba tik vienas iš tėvų, va šitiems žmonėms didesnė bėda.

– Prisiminkim 2016 metus. Metai, kai pasikeitusi valdžia. Vienas po kito iš atsakingų pareigų lekia įstaigų vadovai. Ant šito nepasitikėjimo kabliuko užkibote ir jūs. Kas tada atsitiko? Esate sakęs, kad jus išmetė.

– Ir dabar nebijau to žodžio – taip, išmetė kaip nereikalingą daiktą. Kai prasidėjo ta atleidimo „kampanija“, iš pradžių stengiausi į viską žiūrėti ramiai. Maniau, kad tikrai nesibaigs taip, kaip galų gale baigėsi. Maniau, kad pasikabinės ir praeis. Ir vienu metu iš tikrųjų buvo nuslūgę. Bet, matyt, kažkas buvo davęs užsakymą šitą darbą padaryti iki galo – mane atleisti, ir nenurimo. Buvau neparankus Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos departamento vykdomai politikai, kad reikia sunaikinti savivaldybių priešgaisrines tarnybas, palikti jose tik po kelis žmones, nepriimti naujų, jei iš darbo kas nors išeina. Aš buvau prieš tokią pertvarką ir garsiai sakiau. Nuo to viskas ir prasidėjo.

– Prasidėjo nuo ko – nuo patikrinimų, politikų vizitų į jūsų tarnybos vietą?

– Ne, politikai patys nevaikščiojo, siuntė komisijas. O jos vieną po kito pylė priekaištus – kodėl mašinos parūdijusios, kodėl tas ir anas negerai? Vienas juokas – tarnybos automobiliams po 40 ir daugiau metų, kaip jie gali būti neparūdiję.

Buvote pastatytas į dviprasmišką situaciją – pinigų nėra, bet aukštos materialinės kokybės reikalaujama.

– Taip. Dabar galiu pasakyti taip – už tuos pinigus, ką mes turėjom, buvom viena geriausiai atrodančių priešgaisrinių tarnybų respublikoje. Tą ne kartą yra patvirtinusios ir respublikinės komisijos, ir gaisrininkų asociacija, ne kartą Tauragėje surengusi mokymus. Mums sakydavo – pagal tai, ką jūs turit, yra daugmaž normaliai. Ką reiškia „daugmaž normaliai“? Kad ir senas automobilis, bet jis važiuoja, darbuotojai turi specialiąją aprangą, yra apmokyti. Savivaldybių priešgaisrinėms tarnyboms nekeliami tokie aukšti reikalavimai, kaip statutiniams pareigūnams. Savivaldybių ugniagesių paskirtis – pirminis gaisro gesinimas arba incidento likvidavimas.

Jums vadovaujant tarnybai, yra atsitikę nelaimingų atsitikimų, kas nors kada nors yra nustatę šiurkščių pažeidimų?

– Ne, niekada.

Atleisti jus buvo politinis sprendimas? Meras jums aiškiai pasakė išeiti.

– Tuo metu, matyt, buvo atėjęs momentas, kai jie (valdžia, – red.) turėjo surinkę kažkokios medžiagos ir manė mane pagąsdinti, pasakys – eik, ir viskas tuo užsibaigs. Aš atsisakiau išeiti, nemačiau, kodėl turėjau išeiti. Kai atsisakiau, tada man sugalvojo papeikimą parašyti už tai, kad savanorių sistemos tarnyboje nesukūriau.

O dabar savanorių sistema veikia?

– Ne, nėra, viskas likę kaip buvo. Niekas nepasikeitė. Ir automobilių parkas liko toks pat.

– Jūs, kaip ir kiti tuomet naujosios valdžios atleisti įmonių vadovai, bylinėjotės su savivaldybe. Skirtumas tas, kad jums pasisekė – teismas konstatavo, kad buvote atleistas neteisėtai, nors į darbą jūsų ir negrąžino, priteisė solidžią kompensaciją. Tikėjote tokia sėkme?

– Jei būčiau jautęs ar žinojęs, kad esu neteisus, nebūčiau kreipęsis į teismą. Tikrai žinojau, kad tai, ką dariau 18 metų – neskaičiavau darbo valandų, nei šeštadienių, nei sekmadienių, bet kuriuo momentu važiuodavau į tarnybos filialus, žiūrėdavau, kaip sekasi gesinti gaisrus, ar gaisrininkai neduok Dieve neišgėrę, ypač švenčių dienomis – buvo sąžiningas darbas. Drąsiai sakau – nė cento svetimo sau į kišenę neįsidėjau. Ir kai atvažiuoja kažkokia komisija ir rodo pirštu į hidrantą, kad jo spalva nepakankamai raudona, ar gaisrinio automobilio daiktadėžės kampukas surūdijęs, sakau, kad tai normalu, nes mašinai 43 metai. Tikrai žinojau – jei ir buvo kokių nedidelių klaidų, jokios žalos nei savivaldybei, nei valstybei tikrai nepadariau. Todėl ir kovojau. Aš kaip tik už savivaldybę visada kovojau, nes juk Priešgaisrinė tarnyba – savivaldybės biudžetinė įstaiga.

Kai atleido, padėkojo už ištarnautus metus?

– Kas turėjo padėkoti (juokiasi)? Niekas nedėkojo. Paskutinę dieną susėdom mano kabinete, buvo komisija, atidaviau raktus, dokumentus, antspaudą. Ir viskas, tarnyba pasibaigė. Po trijų dienų teko kreiptis į medikus.

– Sveikata sutriko dėl atleidimo? Kaip jautėtės tuomet?

– Žinoma, tai, ką teko patirti, sveikatos nepridėjo. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nesijaudinau, kad man buvo vis tiek. Ir šiandien susitinku su buvusiais kolegomis, nė vienam nebijau į akis pažiūrėti, paklausti, kaip sekasi, kaip šeima laikosi, nes viską apie kiekvieną darbuotoją žinojau.

– Kaip nepalūžti, praradus darbą? Kaip šiandien gyvenate? Galų gale iš kažko pragyventi reikia.

– Kuičiuosi po namus, džiaugiuosi anūkais. Gaunu už neįgalumą šiek tiek. Žmona dirba, išlaiko vyrą (juokiasi). Užtenka. Žinoma, viena alga mažiau. Ne viskam galim skirti tiek, kiek anksčiau. Atostogaujam paprasčiau, ne užsieniuose. Žvejojam, prie lietuviškų ežerų ilsimės. Gražu ir Lietuvoje. Sunku ką kitiems patarti. Bet kokį stresą išgyventi sudėtinga, bet pirmiausia reikia, kaip sakau, susitvarkyti savo vidinę, nervinę, sistemą. Jei tik nors kiek atsileisi, keletas mėnesių, ir prireiks rimtų specialistų pagalbos. Labai svarbus šeimos palaikymas. Aš turiu savo akių ir širdies džiaugsmą – trys anūkai po kiemą laksto. Ne tik atlyginimas svarbu gyvenime.

– Ir tradicinis klausimas – ar esate laimingas? Kada laimingesnis – kai turėjote darbą ar dabar?

– Atsakysiu klausimu į klausimą: kas ta laimė yra? Ar kad sveikas esi, ar kad daug uždirbi, gali sau daug leisti? Kiekvienam turbūt savaip. Šiandien visi mano šeimos nariai yra sveiki, gyventi turim kur, pavalgyti, ačiū Dievui, nusiperkam. Nuodėmė būtų sakyti, kad kažko trūksta ar esu nelaimingas.

Tauragės užimtumo tarnybos duomenimis, šiuo metu rajone registruota apie 1300 asmenų, vyresnių nei 50 metų, turinčių bedarbio statusą. Tauragės užimtumo tarnybos vedėjas Juozas Bendikas pataria drąsiai kreiptis pagalbos ieškant darbo.

„Užimtumo tarnybos Tauragės skyriaus darbuotojų bendravimas su darbdaviais aprėpia per 1000 įmonių. Jeigu asmuo neregistruotas Užimtumo tarnyboje, įsidarbinimo galimybės susiaurėja“, – sako J.Bendikas.

Juozas Bendikas

Kasdien Užimtumo tarnyboje siūloma per 150 darbo vietų, o pirmąjį šių metų pusmetį į nuolatines pareigas įsidarbino 275 vyresnio amžiaus tauragiškiai.

Užimtumo tarnyboje šiuo metu įgyvendinamas Europos Sąjungos finansuojamas projektas „Pasinaudok galimybe“, skirtas padidinti vyresnių nei 54 metų amžiaus asmenų galimybes integruotis į darbo rinką ir joje įsitvirtinti. Projekte numatytos dvi priemonės. Viena jų yra įdarbinimas subsidijuojant. Darbdaviams, kurie įdarbina asmenis, vyresnius nei 55 metų, mokama pusės darbo užmokesčio subsidija iki 6 mėnesių. Kita projekto priemonė – profesinis mokymas. Tai galimybė persikvalifikuoti ir įgyti profesinę kvalifikaciją, kuri atitinka darbo rinkoje keliamus reikalavimus.

Šiemet asmenims, vyresniems nei 45 metų, suteikta galimybė gauti finansinę paramą savo verslui pradėti. Paraiškų priėmimas prasidės jau rugpjūtį.