Pavasaris paženklintas atgimimu.
Žydi žibuoklės, našlaitės, narcizai, skleidžiasi tulpės, žiedais pasidabinę medžiai nukvipę dievišku kvapu. Kiekviena gėlė, augalas ar šakelė gaivalingai skelbia džiaugsmingą virsmą. Šviesos galios stiprėja.
Baltai garbino deivę Žemyną, viso, kas gyva, deivę. Žemės apvaisinimą mūsų protėviai siejo su pirmojo pavasario griaustinio palietu dievo Perkūno vandeniu - lietumi. Tuo metu į žemę išmetamas Perkūno kirvukas kuriam buvo priskiriama vaisingumo galia. Ir žemė tampa nėščia. Žemės - Žemynos vaisingumas buvo siejamas su saule bei mėnuliu. Žemė gali gimdyti tik sąveikaudama su dangumi - šildant saulei, šviečiant mėnuliui, lyjant lietui. Tada viskas sužaliuoja, sužydi gėlės ir ateina lauktas visa ko atgimimas.
Visose pasaulio religijose nuo seniausių laikų kiaušinis simbolizuoja kosmosą, pabudimą, atgimimą, vaisingumą ir gyvybę, be to turi magiškų galių, todėl būdavo susijęs su pavasario prisikėlimo švente. Kiekvienais metais ir mes skiriame laiką atgimimo misterijoms - puošiame namus gėlėmis, išsprogusiomis šakelėmis, kurios simbolizuoja Pasaulio medį, nukrauname stalus pyragais ir, žinoma, viso to centre - margutis, gražiausiai išpuoštas pagrindinis simbolis.
Šios šventės prisiminimai man neišblėsę nuo vaikystės, kai kaime jau iš ryto bėgdavome į laukus ieškoti prasiskleidusių žiedų ir augalų lapelių. Tada parnešdavome trobon, suberdavome ant stalo ir prasidėdavo smagiausias kūrybinis darbas. Močiutė būdavo suruošusi svogūnų lukštų ir spalvotų audinių skiautelių (tada visas sukneles močiutei ir man siūdavo "smetoninė" kaimo siuvėja Paukštienė, tai likusių skiautelių dar ir dabar kartais randu). O margučių "receptas" visada būdavo toks pat - reikėdavo prispausti augalų žiedus ir lapelius prie kiaušinio, antrą sluoknį dėti svogūnų lukštais, o trečią apvynioti audinio skiautele ir viską apsukti siūlu. Tada juos sudėdavome į didžiulį puodą ir virdavome ant krosnies. Dar, tiesa, būdavo "kantrybės testas", nes tik išvirtų kiaušinių negalima iš karto ištraukti iš puodo - reikėjo palaukti bent kelias valandas. Per tas valandas, prisiskynus gėlių, komponuuodavau puokštes ir puošdavau namus. Ir pagaliau ateidavo lauktoji valanda. Tačiau, nors receptas visada būdavo vienas, bet visada nustebindavo netikėti rezultatai, kai nuimdavai viską, kas nebereikalinga! Tada jie man atrodė tikri meno kūriniai.
Jau vėliau esu išbandžiusi ir marginimą vašku ir margučių skutinėjimą stilizuotais raštais. O štai, jau tikriausiai treti metai, kaip be dažniausiai naudojamų ir žinomų tradicinių, suradau margučių dekoravimo būdą, kuris man labai patinka. Ieškodama ir eksperimentuodama su natūraliais augaliniais dažais, kažkada prisieksperimentavau savo baltoje virtuvėje kaip kokioje laboratorijoje, kur stiklainiuose ir puoduose su įvairiaspalviais dažais (t.y žibučių, želmenėlių, ramunėlių, burokėlių, ciberžolės ir net šafrano užpiltinėse) buvo sumerkti mano eksperimentiniai kiaušiniai. Sugaišau dvi dienas, kad suprasčiau, kokių netinkamų patarimų prisiskaičiau internete ir kad daugelis neatitinka tikrovės (dabar fotošopu ir aš moku nuspalvinti bet ką kokia tik noriu spalva). Tada liūdnai žiūrėjau į savo iš stiklainių ištrauktus "margučius". Žibučių ir burolėlių spalva atrodė liūdniausiai. Bet vieni mane nustebino gražiu atspalviu. Tai buvo kiaušiniai, ištraukti iš eksperimentinio puodo su mėlynuoju kopūstu.
Taigi, imate mėlyną kopūstą (nusiperkate anksčiau, nes pernai aš bėgiojau po parduotuves jo visur ieškodama), sutarkuojate burokine tarka (ar trintuve? kaip ten yra?) kuo smulkiau, metate viską į puodą, užpilate vandeniu ir verdate (apie 15 - 20 min). Tada nukeliate puodą, sudedate išvirtus kiaušinius, įberiate truputį druskos, šaukštelį obuolių acto ir paliekate per naktį. Galima kiaušinius sudėti virti ir tame pačiame puode. Ryte juos sužvejojate ir padedate ant grotelių nuvarvėti. Visus kiaušinius, ištrauktus iš augalinių dažų reikia ilgokai palaikyti, kad jie visiškai išdžiūtų ir dažai susigertų į lukštą. Tuomet bus ryškesnė spalva. O jeigu iš karto juos nuplausite vandeniu, tai ryškumas nusitrins. Tai dabar aš tą ir pati žinau, bet tais aprošomaisiais eksperimentiniais metais aš juos visus iš karto stropiai nuploviau. O tada galvojau, ką daryti. "Margučiai" iš kitų stiklainių apskritai nepapuolė puošti stalo, nes atrodė murzini, todėl buvo greitai nulupti, kad niekas nepamatytų ir supjaustyti į baltą vinegrietą.
Galvojau kaip išgelbėti šventinę simboliką visą dieną kol kepiau pyragus, gaminau silkes ir viską ten. O tada vakare susiradau "darbščiųjų rankų būrelio" rinkinuką, pasidėjau prieš save likusius melsvuosius ir užsidariau virtuvėje, bandydama tuos savo nepasisekimus paversti pasiekimais.
Bet dar prieš tai dar pasigaminau cukruotų kvapiųjų našlaičių. Vėliau aš jas naudoju, kai noriu savo desertams suteikti romantišką Viktorijos epochos stilių ir atspalvį. Taip man kilo mintis panašiu stiliumi dekoruoti ir savo margučius.
"Iš visų kvapų našlaičių (Viola odorata) kvapas labiausiai patiko Žozefinai Bonapart, tikėjusiai afrodiziška šio greit išsiskalaidančio aromato galia, - aromato, kuris iš pradžių padvelkia į jus taip stipriai, kad net darosi svaigu, paskui tarsi išgaruoja, o po to ir vėl sugrįžta su dar didesne aistra" - rašo I. Aljende knygoje "Afroditė".
Angliški Viktorijos epochos desertai buvo sunkiai įsivaizduojami be cukruotų kvapiųjų našlaičių, be to, iš šių gėlių būdavo verdami sirupai, daroma želė, pastilės. Populiarūs šie žiedeliai ir Prancūzijoje - Tulūzoje cukruoti našlaičių žiedai komerciškai gaminami ir pardavinėjami iki šiol. Čia jie vadinami Tulūzos našlaitėmis (pranc. violettes de Toulouse). Arlyje, kai dalyvavome žymaus virtuvės šefo pamokoje, desertą taip gaminome su kvapiųjų našlaičių sirupu. Bet receptai su našlaitėmis kitą kartą.