Loading

Visa tiesa apie COVID-19 testą. Arba kelionės per koronę III dalis per frankfurtą į briuselį ir atgal. sugrįžimas

Kad jau kelionė per koronę, tai reikia visus malonumus išbandyt - registruojuosi baisiajam testui, kur smegenų tepinėlį paima. Apie jį tuoj, dabar dar šiek tiek apie kelis iki to praleistus reikalus, po II "Kelionės per koronę" dalies.

Keistas jausmas, kai tau koronavirusas rašo...

Smagus dalykas nutiko Europos regionų ir miestų savaitės metu vykstančiuose RegioStars2020 apdovanuojimuose - Alytaus projektas buvo paskelbtas publikos numylėtiniu - per 8300 žmonių balsavo už jį.

Gera buvo sveikinimus, nuotraukas ir salėje, kur nieko be žurnalistų nebuvo, filmuotą paskelbimą, iškart tiesioginiu online būdu perduoti projekto autorei Sonatai Dumbliauskienei ir Alytaus bendruomenės centro vadovei Loretai Trainavičienei, kurios man (ok, ne tik man) mojavo iš didelių ekranų. Prizo parvežti visgi neapsiėmiau, nes sveria toną, lai jau atsiunčia.

O koroninė apdovanojimų atmosfera labai keista - visi ekranuose mosuoja, didžiulėje salėje - vedėjai ir žurnalistai. Daugiau apie tą vakarą galima čia paskaityt tad nesiplėsiu:

Autobusas vežantis po apdovanojimų atrodo taip. Celofaninė užuolaida ir beveik policijos stop juosta:).

Kita diena.

Įėjimas į vieną verslo - prekybos galeriją, kaip gerai sureguliuota autostrada įvažiuojant į kitą šalį - su visais ženklais kur eiti ir kaip eiti. Visi tie du praeiviai taip ir eina.

Galerie Ravenstein - paprastai gerokai pilnesnė

Toliau parke vienas būrelis (ne visi su kaukėm!) klauso, ką garsiai skaito kažkoks guru - man smalsiai spoksant taip paaiškino, matyt, ano gerbėjas ar apsauginis - tik ne visai įsikirtau kieno jis guru. Bet pabandžius išsiaiškint skambesį su prancūzakalbiais, atrodo, kad gydo nuo visokių negandų. Beveik kaip Senelis Girinis (tiems, kas tokį personažą pamena). O spoksojau, nes kažkokio radijo dar vėliava kabojo, įdomu buvo, ką ten kolegos veikia. Tai va ką - gydo.

Parc

Visgi ramiau, kad Briuselis savo kamščių visiškai neprarado, po darbo europiniam kvartale tiek automobilių, tiek dviračių eilės.

Laukia ir automobiliai, ir dviračiai

Kitą ankstyvą rytą - namo. Į metro belekiant, pamatau įtartiną auto su švyturėliais, iš jo išlipa dar įtartinesni į kosmonautus panašūs asmenys. Kilo įtarimas, kad dezinfekuot kažką atvažiavo - pamenu, pas mus kovo mėnesį panašias nuotraukas postino, kai vienas laiptinėje iš daugiabučio susirgdavo. Klaust nesustojau, bet smalsu buvo.

Toliau bebėgant į metro toks dar vienas keistas nutikimas - eskalatorium bevažiuojant iš rankų iškrito kortelė, o ją begelbėjant, kad laiptai nesuvalgytų, ir pati iškritau su visu lagaminu. Smarkiai nesiplėsiu, bet ant tų važiuojančių laiptų supratau, kaip jaučiasi apverstas vėžlys. Ačiū paryčiais kažkur išsiruošusiai porai, kurie didelėm išplėstom akim mane puolė gelbėt ir klausinėti Ça va Ça va?? Ça va, eit galiu.

Kitas iššūkis - Briuselis nebeparduoda pavienių metro bilietukų. Na, panaši sistema Londone su oysteriais, tai va čia irgi. Dar prieš covid’ą buvo abi galimybės (nors gal ne visose stotyse?…). Vienas automatas tik papildo korteles, kurios neturiu, kitas neveikia. Labai stengiasi pagelbėti ant grindų poilsio čia pat prigulę miesto gyventojai, Galiausiai išeitis rasta, tenka pirkt triguba kaina.

Daugiau nuotykių iki oro uosto jokių, net formų pildyti nereikia. Oro uostas kaip ir atvykstant - tuščias, net Beers Cheers nei gyvos dvasios.

O lėktuve, kaip jau įprasta, sutinka Lufthansa forma. Aiškinuosi, kad nelipu Vokietijoje. Nesvarbu, vistiek reikia. Ok, vėl pildom, jau viskas kaip ir aišku, nebe naujiena. Tas surenka. Beje, testų rezultatai Frankfurto oro uoste - per valandą. Reikia palaukti, tik tada gali išeiti. Na čia ne tiems, kurie praskrenda.

Frankfurte kažkokia lengva sumaištis, nes ir iš lėktuvo ir į kitą sodina autobusais, nedažnai taip jie ten, net atsiprašo. Dar į kompaniją įsodina nelabai ilgais plaukais jaunuolį atlydimą policijos. O policija įsodina ir linksmai klegėdami išvažiuoja. Hmm mūsų daug, jis vienas, bet vistiek kažkaip…

Kitas lėktuvas ir dar viena forma, garsiai paaiškina, kad šita bus perduota Lietuvos institucijoms. Ok, pildom ir šitą. Dar pamintiju, ar nevertėjo kažką online susirasti. Ir ne be reikalo - prie lagaminų atidavimo diržo dideli stendai ir voila - pasiūlymas užildyti formą online.

Kas visai racionalu, nes nereikia taisyti visokių neįskaitomų raidžių ar papildyti stačiom popierinių formų prie vaikino ir merginos, kurie užstoja išėjimą iš salės. Tad belaukdama lagamino užpildau online NVSC formą, akimirksniu gaunu QR kodą, sms ir emailu, išeinant parodau, nuskanuoja, paklausia pavardės ir viso gero. Iškart emailu gaunu komplektą informacijos - kad izoliuotis, kur ir kaip.

Automobilis laukia paliktas aikštelėje, kuri neįtikėtinai tuščia, ir vistiek tradiciškai nepataikau aukšto iš pirmo karto. Normaliu metu reikia ant stogo važiuot vietos ieškot, dabar kur nori. Nors vienas pliusas.

Kitą dieną pasiveja ir VRK žinutė, kad saviizoliacijoje galiu balsuoti namuose arba specialiai įrengtose vietose. Į kurias mielai nuvykčiau, nes vis proga iš namų išeit, bet jos tik keturiuose miestuose, ir tie ne Alytus, o išleidžia ta proga tik trims valandoms, tai arba spėji kur nors suvažinėti, arba rizikuoji 500 eurų, tai gal geriau namie.

Be to, bus proga patikrint, tai ateina ar neateina?? Užpildau ir VRK formą, nusiunčiu su elektroniniu parašu, sekmadienį (!) atrašo, kad gavo - prašymas priimtas. Kol kas iki šiandien, t.y. spalio 21 dienos daugiau nieko, balsuoti namuose galima iki 22d vakaro. Pagal instrukcijas turi susisiekti apylinkės rinkimų komisija, laukiu...

Į trečią dieną pradeda kilt mintis, kad gal visai ramiau būtų visiems namie (na taip, izoliuotis dabar ir namie galima, nebepriima į stadiono bendrabutį), jei pasidaryčiau testą. O ir rūpi gi išbantyt, ar tikrai gausiu čipą ir 5G be telefono gaudysiu??

Bandau ieškot registracijos - visur kviečia pajautus simptomus karštąja linija 1808 skambint, simptomų nejaučiu, skambinu savo gydytojai. Sako, visgi ten pat reik. Ok, iš pirmo karto 1808 pasako, kad visi kalbėtojai užimti ir liepia skambint vėliau beigi atjungia. Nustembu, nes paprastai tokie pokalbiai baigiasi “prašome palaukti”. Tai atkakliai skambinu iškart vėl. Ir va - tikrai, dabar jau prašo palaukt, matyt tas pirmas atkratyt netyčia pakliuvusiems. Sulaukiu. Malonus jaunuolis visko išklausinėja, įtariu, kad robotas, nes nei jokio žodžio į šoną ir atsakymo ne į temą.

Pasako artimiausią galimą laiką - poryt 10 val. Ok, imam. Atklausau tekstą apie visas apsaugos priemones, paklausia, ar bekalbant gavau žinutę - ogi tikrai gavau. Su laiku, adresu ir pan. Turėti tą žinutę, asmens dokumentą, lapelį su telefono numeriu ant stiklo ir ginkdie neatidarinėt lango ir nelipt lauk, kol kas nors nelieps. Su laukimu ir instrukcijom pokalbis užima 10 minučių.

Apsiskelbiu vienam kitam, sulaukiu užuojautos dėl laukiančios skausmingos procedūros. Nu vis kažkaip galvoju, argi tikrai? Patirtis rodo, kad reikia viską tikrint.

Kai dėl itin sunkaus paskutinio matematikos egzamino abiturientai verkė, pasiėmiau patikrint ir trečdalį uždavinių išsprendžiau per gerą pusvalandį, kitiems jau reikėjo knygutes traukt formules prisimint, tai nebeužsiėmiau, bet įtariu, išlaikiau ir taip. Čia po ne vienos dešimties metų mokyklos baigimo. Tai išvada - nė velnio jis nesunkus, nesidomit ir mokytis tingit. Lyrinis nukrypimas apie reikalingumą tikrint.

Rytas. Važiuoju duot smegenų tepinėlio. Taip rašo feisbuke. Atvažiavau 9.58, prieš mane dar vienas auto, kitas prie palapinių. Bet tuoj pat visi per vieną pajuda, per uždarytą langą susimojuojam su reguliuotoja, parodo lapą, kuriame parašyta, kad aš per langą parodyčiau asmens dokumentą. Parodau, tinka.

Karo lauko ligoninė, kurioje nuo pat kovo mėnesio imami testai.

Važiuoju į karo zoną link palapinių. Lango nedarau, laukiu ženklo. Išeina du žmonės su skafandrais, parodo atsidaryti langą. Atsidarau. Malonios dvi moterys paprašo nusiimti kaukę ir nebijoti. Akivaizdžiai ne vienas drebėjo dėl savo smegenų dalies praradimo. Patikinu, kad nebijau. Labiau smalsu, kaip jau ten blogai bus.

Tai galiu atsakingai patvirtinti - smegenys liko nepaliestos, niekas nieko nepradūrė, ir išvis vos pajaučiau. Na, palieskit ausų krapštukų nosies giliausią vietą, kiek pasieksit. tada dar liežuvį. Kitu krapštuku tik. Ok, jų ausų krapštukas kiek ilgesnis, bet iš esmės panašus. Tai va ir viskas. Esu beveik tikra, kad čipo nespėjo įsodint, baisiai jau trumpai viskas.

Dar persimetam keliais žodžiais - užimtumas didelis, darbo laiką net pailgino, tai apie 40 per dieną suspėja paimti. Pasidžiaugiam, kad Alytuje labai nedaug randa. Tikrina ne tik Alytaus miesto, gerokai plačiau. Labai malonios moterys labai maloniai palinkėjo būti sveikai ir išvažiavau.

Laukiu rezultatų. Kitą rytą ateina žinutė. Koronavirusas man rašo. Turiu pripažinti, ją atidarant toks jauduliukas užplūdo ir mintyse susidėliojo planas, kas toliau, jei teigiamas. Bet ne, nuobodžiai neigiamas.

Keli tipsai šiaip.

Čia tualeto durys. Iš vidaus. Keistas jausmas.

Kaip ir turbūt keistas jausmas naudotis štai tokiu pisuaru viduryje aikštės. Nors šitas vistiek ne taip kieta kaip tas, kur ant bažnyčios sienos - Saint Catherine, jeigu ką, galit patys aplankyt, tikrai yra. Alaus šalyje tikrai išmanūs sprendimai aplinkinių sienų ir krūmų apsaugai.

Oro uosto tualete dėžutė švirkštams. Galvok, ką nori.

Created By
Vilija Kvedaraitė
Appreciate