Su režisieriumi, fotografu, poetu, dabar jau ir Pagėgių kultūros centro direktoriumi Sigitu Kancevyčiumi Joninių išvakarėse kalbėjomės ne kur kitur, o ant garsiojo Rambyno kalno – kultūros darbuotojai ruošėsi šventei: pynė šiaudų skulptūrą, gražino aplinką, kažką didžiuliame puode klegino ant laužo. Vaizdas nuo Rambyno atsiveria pasakiškas – į Nemuną, už jo ranka pasiekiamas Karaliaučiaus kraštas. Šioje vietoje ir pradėjome pokalbį, gal tiksliau, jį pradėjo Sigitas, išraiškingai perskaitęs savo naujausias eiles – sako, būtent ši vieta pažadino kūrybą. Ir vis dėlto pirmiausia kalbėjomės ne apie kūrybą – tęsiame „Internews“ vykdomą projektą, kaip nepalūžti vyresniame amžiuje netekus darbo. Sigitui tai patirti teko su kaupu.
– Sigitai, apie ką tavo eilės, kam tavo eilės? Jose išgirdau Balzako atgarsį, scenos tylą. Tai literatūra teatrui?
– Tai naujausi mano eilėraščiai, parašyti šiame krašte, Pagėgių krašte, nes Tauragė kažkaip buvo užraukusi mano literatūrinę kūrybą. O čia kažkodėl pramušė. Tai eilėraščiai apie jausenas, atėjusias iš literatūros, iš asmeninės patirties, iš gyvenimo, iš besikeičiančio suvokimo. Sunku suvesti ir vienu žodžiu pasakyti – apie ką jos ir kam. Kai rašai, apie tai negalvoji. Eilėraštis kur reikės, ten ir nueis, susiras savo skaitytoją. Turbūt pirmiausia rašau sau.
– Asmeninė tavo patirtis labai įvairialypė. Tu – kultūros žmogus, aktorius, fotografas, poetas, režisierius ir net politikas. Esi Pagėgių krašto vaikas, čia gimei.
– Taip, Mociškių kaime, visai netoli Rambyno.
– Taip jau atsitiko, kad gyvenimas iš Tauragės sugrąžino į gimtąjį kraštą. Sakei, Tauragė net buvo „užraukusi“ tavo kūrybines galias. Tai lėmė darbo Tauragėje netekimas? Primink tavo atleidimo istoriją – kas atsitiko, kad buvai atleistas iš Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos direktoriaus pareigų?
– Esu pakeitęs nemažai darbų. Kažkaip natūraliai ateidavo laikas tai daryti. Tačiau biblioteka buvo tas darbas, kai ką nors keisti dar nesinorėjo. O istorija buvo labai banali – neįtikau valdančiajai daugumai. Dabar jau tiksliau galiu pasakyti, dėl ko buvau atleistas. Neseniai sužinojau ir labai nustebau. Dar gerokai iki mano atleidimo, net kai dar meras buvo kitas, atėjo į biblioteką, kur dirbau, du vietos politikai ir sako – reikia paskelbti merui interpeliaciją. Mano žmona tuomet buvo tarybos narė, prašė, jog pasikalbėčiau apie tai su ja ir dar keliais politikais, kad jie sutiktų pasirašyti. Atsisakiau, išsakiau nuomonę, tegu meras baigia savo kadenciją, o toliau rinkimai, žmonės išrinks, ką norės. Tuomet tam neteikiau jokios reikšmės, o jau gerokai vėliau sužinojau, kad būtent šis įvykis ir tapo mano atleidimo priežastimi. Buvo pasakyta tiesiai šviesiai – eik lauk. Kai pats neišėjau, tada į biblioteką buvo atsiųsta kontrolierė, tikrino du mėnesius. Žinoma, rado klaidų. Bet kurioje įstaigoje rasi, jei turėsi tikslą rasti.
– Kaip jauteisi, kai supratai, kad turi išeiti? Juk buvai įsitikinęs – dirbi gerai.
– Jaučiausi, žinoma, nekaip. Bet supratau viena – reikia kažkuo užsiimti. Jei sėdėsi ir žiūrėsi per langą, iš tikrųjų pasidarys sunku. Tuo metu atradau vaikščiojimą. Tiesiog rytais išeidavau pasivaikščioti. Ir sužinojau tokį stebuklą, kad vaikščiojimas – tai vaistas nuo visų ligų. Jis gydo ką tik nori – ir vidaus organus, ir nervus. Dabar jau esame 13 žmonių grupė, kuri su manimi eina. Pasivadinom – Tauragės ėjikai. Nueinam iki 10 km per dieną. Būtent tuomet, kai praradau darbą, atradau senas knygas. Nobelio premijos laureatus. Ir atėjo pajautimas, kad viskas yra labai gerai, kad man patinka taip gyventi. Gavau puikią gyvenimo pamoką – tai, ką tu dirbi, yra svarbu čia ir dabar, iš esmės to niekas nevertina. Maniau, kad buvau geras direktorius bibliotekai, bet paaiškėjo, kad mano darbai nereikalingi. Pradėjau ieškoti prasmės savyje.
Būtent tuomet, kai praradau darbą, atradau senas knygas.
– Ir vis dėlto atleistas iš darbo teisybės ieškoti bandei teisinėmis priemonėmis. Bylinėjimasis niekur neatvedė. Ar taip pat darytum ir dabar? Kai kas sako, kad jei jau esi darbe nepageidaujamas, nereikia kovoti, verčiau pradėti naują etapą.
– Nekartočiau to, jokiu būdu. Tai buvo klaida. Kai anksčiau man kas nors papasakodavo, kad nuteisė nekaltą žmogų, galvodavau – nesąmonė, vis tiek jis buvo nors truputį kaltas. Norėjau įrodyti, kad taip būti negali, jaučiausi visiškai teisus, todėl ir bandžiau kovoti. Visada žinojau, kad teisybė yra reliatyvi sąvoka, bet po ilgo bylinėjimosi su savivaldybe supratau, kad teisybę kiekvienas supranta savaip, o teisybės daugiau ten, kur pinigai. Kam lengviau sumokėti advokatams – man ar savivaldybei iš valdiško kapšo? Paprastam žmogui kovoti su valdiškais pinigais neįmanoma. Bylinėjimosi metu tapau ligoniu, kardiologų pacientu, o kai viskas baigėsi, iškart palengvėjo. Nereikia kovoti. Viską į vietas sudėlios pats gyvenimas. Dabar jau žinau – net jei labai stipriai gavai per galvą, neįrodinėk, kad tau labai skauda. Jei dar kartą taip atsitiktų, su niekuo daugiau nekovosiu.
– Bet be darbo nelikai. Jis pats tave susirado?
– Visai be darbo tuomet nelikau, šiek tiek dirbau režisieriumi mėgėjų teatre. Tuomet pasakiau, kad daugiau darbo neieškosiu, tegul darbas mane susiranda. Jis mane ir susirado (šiuo metu vadovauja Pagėgių kultūros centrui, – red.).
– Koks yra Pagėgių, Mažosios Lietuvos, kraštas, smagu sugrįžti į gimtąsias vietas?
– Ir seniau dažnai čia grįždavau su fotoaparatu ant peties. Stebėjau šitą kraštą nuolat, tik tos gilumos, to pulso stipresnio nebuvau pajutęs.
– Pagėgių kraštas visuomet buvo laikomas tarsi atskira respublika Lietuvoje. Tebėra taip?
– Yra. Mentalitetas čia unikalus. Aš, kaip kultūros žmogus, kviečiu kuo daugiau šalies kūrėjų čia atvažiuoti ir praleisti kuo daugiau laiko. Čia labai gera aura kūrybai, viskas, kas susisluoksniavo per epochas, šiame krašte tebėra. Čia, šitam krašte, reikia kurti. Šitas kraštas įdomus visai Lietuvai – pirmiausia savo kultūriniu palikimu.
– Kas tu labiau – režisierius, fotografas ar poetas? O gal politikas? Kada visa atėjo į tavo gyvenimą ir kas pirmiau?
– Teatras, kai įstojau mokytis, anais, tais tarybiniais, laikais buvo mano specialybė. Renginių režisūra teatro pagrindu, o fotografuoti pradėjau šeštoje klasėje. Aukštojoje mokykloje, kurioje mokiausi, buvo toks visuomeninių profesijų fakultetas, kur buvo galima įgyti dar vieną specialybę. Ir aš nuėjau mokytis ten fotokorespondento specialybės. Ten ne diplomą išdavė, bet pažymėjimą. Kadangi fotografuodavau jau vidurinėj mokykloj, fotografija tuomet man jau įgavo kitą spalvą, pradėjau žiūrėti į ją kaip į kūrybos instrumentą. O literatūrinei kūrybai stimulą davė dėstytojai – poetas Rolandas Rastauskas, literatūrologas Aleksandras Žalys, literatūros kritikas Marijus Šidlauskas. O apie politiką nei Tauragės, nei Pagėgių dabar nekalbėsiu. Jos čia nemažai, tik man kiek apmaudu, kad savivaldybininkai tapo politikais. Kokie jie politikai...
– Tai autoritetai turi įtakos jauno žmogaus vidiniam augimui?
– Turi. Buvo tokia Lietuvos rašytojų Klaipėdos skyriaus jaunųjų rašytojų sekcija ir aš į ją vaikščiodavau, bendraudavau. Man net režisieriaus diplomo nenorėjo duoti katedros vedėja. Sako – Kancevyčiau, tu būsi poetas, ir čia mes poetams diplomų nedalinam. Tiesa, ji nelabai mane mėgo.
– O pirmą eilėraštį kada parašei?
– Mokykloj. Tik jau net neprisimenu apie ką. Žinau tik, kad parodžiau lietuvių kalbos mokytojai, o ji tiesiai šviesiai – tu geriau nerašyk. Nepaklausiau. Pirmam kurse teko atlikti praktiką Rusnėje, Šilutės rajone. Buvau parašęs kelis eilėraščius. Einu Šilutėj gatve – žiūriu, laikraščio redakcija. Užėjau. Ai, tiesa, laikraštis vadinosi „Komunistinis darbas“. Sakau, va, eilėraščių parašiau. Redaktorius paskaitė, konstatavo: geri ir išspausdino. Tai buvo pirmoji mano vieša publikacija.
– Ką patartum jaunam žmogui, kuris kuria, bet jam nelabai sekasi, o dar jei sulaukia tokio kaip tavo lietuvių kalbos mokytojos patarimo – gal geriau nevark?
– Visų pirma reikia, mano supratimu, labai daug skaityti, nes jei tu nori parašyti gerą eilėraštį, tu turi žinoti, ką kiti rašo. Turi žinoti geriausią lietuvių poeziją. Aš ir dabar vakarais atsiverčiu Aidą Marčėną ar Marcelijų Martinaitį ir apsivalau. Būna, kad atneša man ir prašo – įvertink. Bet kad parašytum gerą kūrinį, turi savyje daug turėti.
– Poetas ne poetas, bet pirmiausia esi direktorius. Koks turi būti geras direktorius? Darbe dažnai vilki kostiumą?
– Labai retai. Nenoriu būti stereotipiniu direktoriumi. Darbas su žmonėmis irgi yra savotiškas menas. Žmonės labai skirtingi, nuomonės skirtingos, neretai direktoriui atrodo, kad jo pavaldiniai yra neteisūs. Tada pradedu į kolegas žiūrėti kaip literatas, imu svarstyti, kodėl žmogus vienaip ar kitaip elgiasi. Gal kokios negandos šeimoje, gal kokie praradimai, gal iš vaikystės atsinešė kokių nors išgyvenimų. Direktorius neturi teisės žmogaus auklėti. Direktorius – tas pats žmogus, tik jam duota daug didesnė atsakomybė.
– Ar direktorius gali būti draugas savo pavaldiniams?
– Ne. Turiu pamokų, kad atstumas turi būti. Nereikia didelio, bet truputį atstumas turi būti. Kai žmonės nuo tavęs nors kiek atsitraukia, bendras vaizdas geriau matyti.
– Sigitai, tradicinis klausimas – ar tu laimingas žmogus?
– Taip. Besąlygiškai taip. Todėl, kad tai, ką gyvenime norėjau pasiekti, ir tai, apie ką netgi nesvajojau, aš turiu.
– Tai kas yra laimė? Ką žmogui būtinai reikia turėti? Ar kad būtum laimingas, apskritai reikia turėti?
– Reikia. Šeimą, mylinčius žmones šalia savęs reikia turėti, reikia pačiam mylėti. Aš džiaugiuosi, kad sugebu šį tą sukurti, man tai irgi turtas. Gal net laimė.
Kalbėjosi Ramunė Ramanauskienė
Psichologė Ina Kalvanienė (Psichologinės gerovės centras, tel. 8 657 53 500):
Darbas nėra vien tik pajamų šaltinis, jis svarbus tuo, kaip mes save suvokiame, kaip kiti mus mato, tai yra mūsų socialinė platforma, kuri duoda žmogui struktūrą, tikslą ir net gyvenimo prasmę. Žmogus turi įvairių vaidmenų gyvenime: darbuotojas, sutuoktinis, tėvas, senelis, sodininkas ir pan. Skaudžiau darbo praradimas vyksta, kai žmogus save identifikuoja tik per darbą. Darbo praradimas yra netektis, darbą praradus vyresniame amžiuje netekties jausmai išgyvenami intensyviau ir ilgiau. Šokas, neigimas, pyktis, liūdesys, nerimas, kaltė, savigrauža – visa tai būdinga praradus darbą. Greičiau atgauti psichologinę pusiausvyrą padeda būtent leidimas sau išgyventi tuos jausmus. Taip pat svarbu priimti situaciją, suprasti, kad kartais mes negalime kai kurių dalykų gyvenime kontroliuoti. Kol žmogus priims sprendimus dėl ateities, padės reguliari fizinė veikla, dienotvarkė, pakankamas miegas, tinkama mityba ir bendravimas su artimaisiais.