Laiškas apie mus

Mes tiesiog per daug skirtingi. Per daug skirtingai matom pasaulį. Ir tas, kiekvienam atskirai, nėra blogai. Aš garantuoju, kad tu nieko blogo nematai parsivesti kažkokį pažįstamą naktį ir su juo belenkiek laiko sedėti, prikolinti, žaisti žaidimus, nekelti rago ir neatrašyti. Aš to nedaryčiau, jei norėčiau juos kažkaip pataisyti. Ir apskritai - parsivesti pažįstamą į savo intymią, namų erdvę, jeigu tiesiog į jį žiūrėt kaip į draugą, ir tiesiog dviese, naktį žaist žaidimus… Man tai nebūtų normalu. Vėlgi, tik Iš mano perspektyvos.

Ir aš garantuoju, kad tau tai atrodo normalu. Tu tame visiškai nieko blogo nematai - juk čia tik pažįstamas, tik šaškės, tik fun, geras pasibuvimas ir nieko daugiau. Ir su tuo viskas yra gerai - gal net ir norėčiau pasaulį taip lengvai matyti, kaip matai tu.

Ir, vis dėlto, taip turėjo būti. Turėjau aš pas tave neatvažiuoti, turėjai man tada neatrašyti, kai jau buvau nusprendęs atvažiuoti. Turėjo jis atvažiuoti, turėjai su juo žaisti ir man neatrašyti. Tam, kad viskas galų gale išeitų taip, kaip turi išeiti.

Bet čia ir yra bėda. Mes jį matom per daug skirtingai.

Dabar rimtai atrodo, kad mūsų santykiuose apskritai viskas yra blogai. Atrodo, kad nėra nei vienos pozityvios gaidelės.

Bet ne viskas visada juk taip buvo, tiesa? :)

Prisimink, kaip prasidėjo viskas. Tu, aš, Kudirkos aikštė, kažkas tavo aky ir aš, superherojus, bandantis tą kažką iš ten iškrapštyti, o tu galvojanti, kad bandau pavogti telefoną. Prisipažinsiu, tada tikrai, TIKRAI nieko nesitikėjau, galvoju, kad jau atvažiavau, fun praleisiu laiką ir tuo viskas pasibaigs. Pasivaikščiojimas mieste, masažas ant suoliuko, apnuoginti pečiai, tavo trumpas sijonas, apnuogintos kojos. Arbata iš Statoilo. Pokalbis ir pirmas seksas mašinoj prie Neries. Policija. Trečia valanda nakties.

Ryte - nuotraukos iš Karolio. Tada atrodė visiškai nenormalu, dabar - gera prisiminti.

Pamenu ir antrą pasimatymą. Joninės. Nutella. Braškės. Juodi tavo apatiniai. Dar jeigu ir tada man kažkas būtų pasakęs, kad po pusės metų būsiu tiek daug gėrio patyręs su tavim - būčiau sakęs, kad pasigydytų :D

Niekad nepamiršiu tų pasisedėjimų pas tave namuose su tavo šeima - tikrai nerealią turi, brangink.

Nepamiršiu mūsų kelionių mocų, kai jaučiau visišką pasitikėjimą manimi vairuojant, nors bijojai, nors žinojai, kad teises turiu neilgai. Nepamiršiu to jausmo, kai atsiguldavai ant manęs vakare arba prie ežero visu kūnu ir gulėdavai, o aš tau glostydavau ir masažuodavau nugarą. Arba to jausmo, kai atsiguldavai ir užmigdavai man ant peties, priglaudusi kūnu prie manęs ir užsikėlusi kojas.

Nepamiršiu ir tavo orgazmų.

Atsimeni, kaip nuvažiavę prie jūros valgėm lazaniją? Ta prasme, pirštais, lazaniją… O tada, kaip buvo šilta kopose, o aplinkui nulis žmonių? Tos glamonės.

Arba kai buvom nuvažiavę su mocu prie to ežero, kurio krantas yra smelėtas. Kai ėjom už rankų susikibę net už nendrių, nes buvo taip negiliai. Kai nešiau tave ant pečių pasiėmęs. Kai abu murkdėmės vandeny ir juokėmės. Kaip vaikai.

Pameni, kai fotkinomės prie angelų tam miškely prie šaltinio? O kai tam pačiam miškely dainavau ‘ameno’, o tu rėkavai, kad aš nesveikas? :))

Arba kai ėjai jame su ta suknele, kurios pusė užpakalio kyšojo. Pasikėlei ją, o gale žmogus. Buvai tada rimtai laiminga. Ir aš buvau laimingas matydamas tave tokią.

Jausdavausi laimingas, vadindamas tave visokiausiasi vardais ir matydamais, kaip tu dėl jų šypsaisi: kate, katyte, mažiuk, kačiuk, čiumpukėli, pumpučkėlo. Bet vis tiek visų mieliausias ir tas, kuris man primins tave, buvo ir bus pumpučkiukas.

Visada pykdavau, kai nesisegdavai diržo. Rimtai. Pykdavau, kad nesirūpini savo saugumu, nes labai man rūpėjai. Tikrai. Nors, kai neprisisegus man vairuojant gulėdavai ant manęs ir šypsodavaisi, nepykdavau… Kokia tada laiminga buvai!!! Pamenu, klausdavau tavęs, kodėl šypsaisi. O tu tik atsakydavai, kad todėl, jog jautiesi laiminga. Taip, nemačiau jau seniai tavęs tokios… Tiesiog, besišypsančios be jokios priežasties. Besišypsančios tik dėl to, kad būnam kartu.

"Nežinau, kas pasikeitė. Bet nebesukeliu tų degančių akių tavyje. Nebeišeina daryti to, kas verčia tave šypsotis. Kas verčia jaustis laimingai ir sakyti man, kad tokia jautiesi. Be priežasties." - vakar buvo toks tekstas. Bet aš žinau, kas tave verčia jaustis laiminga. Mano 100% buvimas su tavimi.

Bet tikrai dėkoju tam, kas tave atsiuntė. Kaip ir sakiau, buvai neeilinis žmogutis mano gyvenime. Ačiū tau už visas tas gražias emocijas, kurias išgyvenom kartu. Visada jas atsiminsiu.

"Atsiminsiu tave, mano pumpučkėli." - vakar buvo toks tekstas. Šiandien sakau, kad tu ir esi mano pumpučkėlis.

Made with Adobe Slate

Make your words and images move.

Get Slate

Report Abuse

If you feel that this video content violates the Adobe Terms of Use, you may report this content by filling out this quick form.

To report a Copyright Violation, please follow Section 17 in the Terms of Use.