O SOLE MIO arba ALBEROBELLO kasdienės istorijos. created by DAIVA MIKUCKAITE

Alberobelas (it. Alberobello) – miestas pietryčių Italijoje, Apulijoje. (Wiki)

Tačiau man, pirmą kartą išgirdus "Alberobello", tai nuskambėjo labiau kaip koks burtažodis iš Burtų Knygos, bet ne kaip miesto pavadinimas. Atrodo, tik ištark ką nors panašaus į "alberobello leviosa" ir norai išsipildo... Apskritai, man dauguma itališkų žodžių dar nuo senų senovės skamba kaip burtažodžiai - Felicita... Amore... O sole mio... Alberobello...

Alberobello

Pirmą kartą apie Alberobelą sužinojau ir nuotraukas pamačiau internete ir nuo tos akimirkos negalėjau nurimti, kurdama planus, kaip ten greičiau nuvykti ir savo akimis pamatyti tuos senoviškus unikalios architektūros namukus - trullo, lyg iš kokių nykštukų ir fėjų pasakų. Ir dar būtinai pagyventi viename iš jų, nes dabartiniais laikais daugmoje jų įkurti viešbučiai. Tačiau ta tolimoji Italijos dalis, prieš kiek tai ten metų dar atrodė tolte nutolusi nuo Lietuvos ir bet kokių artimiausių oro uostų.

Bet aš ten buvau!!!! Vasariškas Alberobello, 2015
Primavera 2017. Vadinasi - buvau ne kartą...

Ir štai vieną rugpjūtį - manau tai buvo 2013 metai, nusimatė eilinė kelionė automobiliu per Europą iš Rodo salos į Kauną. Greit pasisklaidžius žemėlapius, užmačiau, kad visai patogiai iš Rodo salos ketu nusikėlus į Atėnus, po to pervažiavus Graikiją, pakeliui dar aplankant lankomuosius Meteorų vienuolynus, galima privažiuoti Adrijos jūros pakrantę ir iš Graikijos miesto Igoumenitsa per šešias valandas persikelti keltu jau į Italijos Brindisi miestą. Na, o nuo ten Alberobello visai nebetoli.

Figos pusryčiams. S. Lucia, 2015 liepa

Mums tada, ruošiantis kelionei savo Kelionių Štabe Kaune, internetu pavyko rezervuoti bilietus į tą keltą. Ir buvom jau apsidžiaugę, kad kelionės dėlionė dėliojasi puikiai ir dabar jau galėsim užsiimti visokiom smagiom smulkmenom, t.y. atostogų suknelių ir skrybėlaičių derinimu, kai į el. paštą atėjo Marijos laiškas. Marija surašė ilgą atsiprašomąją istoriją, apie tai, kaip užlūžo visa keltų Graikija - Italija internetinė sistema ir bilietų internetu mes nusipirkti negalime. Na, o su tuo Marijos (kad ir kas ji bebūtų, niekada ir nesužinojom) atsiprašymu į keltą supratom tikrai nepriims.

Trullo S. Lucia, kur buvo mūsų itališko gyvenimo rojus...

Neapaistant, kad mūsų keliautojų tarpe buvo rimtų internetinių sistemų anlitikų ir įdiegėjų, kažką vis įdiegiančių net daug labiau nuo civilizacijos nutolusioje Afrikoje ir Karibų salose, visgi niekaip negalėjom įtakoti užlūžusios sistemos. Tai "acipalaidavome" visą tą reikalą palikę tvarkyti Likimui ir, išvažiavę kelionėn, džaugėmės šiltomis vasaros dienomis, graikiškomis salotomis, frappe, gera kompanija, super vaizdais ir daug kartų skambėjusia 50 daina "Amor venme a buscar", kurią kelionėje mums atliko Anna Maria Kaufmann (kita Marija) ir Del Castillo.

Alberobello stogai 2015

Na, ir nesunku nuspėti, kad taip mums smagiai bekeliaujant, kažkurią dieną privažiavus Graikijos pakraštį, atėjo laikas atsistoti akistaton priešais Adrijos jūros bangas ir Likimo vingius. Bilietų į Brindisį nebuvo. Tiesa pasakius, tą dieną nebebuvo bilietų nei į Brindisį, nei toliau į Barį, nei kur kitur į itališką pakrantę. O jeigu tiksliau, tai bilietų nebuvo ne tik tai dienai, jų nebuvo visai savaitei į priekį, nebuvo net iki mėnesio pabaigos, jie apskritai prasidėjo tik nuo rugsėjo 1 - osios. O jau štai rugsėjui galėjai jų prisipirkti kiek tik nori ir į kur nori. Tačiau niekas nenorėjo rugsėjį. O kas dėjosi visame uoste! Čia buvo didžiulė minia tokių vasarojančių Likimo bandytojų be bilietų, kuriems būtinai reikėjo paatostogauti kitame krante. Prie kiekvieno bilietų kasų langelio virte virė graikiškai - itališkos aistros, o anapus langelių sėdėjo po merginą akmeniniu veidu žvelgiančią priešais save ir monotoniškai tariančią trumpą "no", t.y., bilietų nebuvo nėra ir nebus (eikit iš čia!). Visą dieną paskyrėme Kokio Nors Bilieto medžioklei, apėjome visas įmanomas bilietų gavimo vietas ir tik jau visai vakare, nusipirkome kažkokį paskutinį Likimo Lemtą bilietą į keltą, plaukiantį į ... Veneciją.

O tai kaip dar galėtų atrodyti Rojaus Sodas? 2015 liepa

Tada, plaukdami Adrijos jūra iki Venecijos, per bortą ilgesingai nužvelgėme pietinę Italijos pakrantę ir parašėm atsisveikinimo sms užsakyto triulio šeimininkams, kad šį kartą neatvažiuojam. Na, o po to laivo parduotuvėje nusipirkom kortas ir 28 valandom apsigyvenome kavinėje, užsiėmę staliuką su foteliais (Čia labiausiai džiaugėmės gauta automobilio vieta apatiniame denyje ir neliūdėjome, kad neturime prabangios kajutės su langu į romantišką saulėlydį virš jūros bangų, kaip kad svaigome plaukdami į Atėnus.). Daug kartų gėrėme frappe, daug kartų kas nors laimėdavo, o po to pralaimėdavo tūkstantį - čia juk buvo ne kruizinis vandenynų laineris, pramogas reikėjo susiorganizuoti patiems. Sutemus čia pat pamiegojome, septintą ryto kavinėje visus pažadino barmenas, užsisakėme espresso, galima sakyti tiesiai "į lovą". O ryte tolumoje nuo denio pamatėme taip labai pažįstamus su niekuo nesupainiojamus Venecijos kontūrus. Taigi, tą kartą planas pamatyti Alberobello neišdegė ir vietoje jo Likimas mums parodė gražiąją Toskaną. Bet tai jau kita istorija...

Likimo pakoreguota kelionė per visą Adrijos jūrą.
Rytas Alberobello

Bet noras pamatyti Alberobello tik sustiprėjo ir Kitą Kartą - tai buvo 2015 - išsiruošėme patikimiau - be kokių ten nepatikimų keltų. Skrydis iki Romos, tada automobiliu per Markę su visokiomis žydinčiomis pievomis, jūros pakrante žemyn ir štai, - pagaliau!!! - aikčiojant nuo neįtikėtino senumo alyvmedžių giraičių grožio, džypyesas mus atvedė į mūsų užsakytą trullo S. Lucia kaime.

Apsaugota mūsų atostogų ramybė
Alyvmedžiai, įsibridę į žydinčią pievą

Mus, itališkomis vaišėmis nukrautu stalu, pasitiko šeimininkė (Marija, jau trečia) , jos dukrytė ir mama. Mes, kiek mokėjome, pasidžiaugėme visu tuo itališkai, kiek nemokėjome - pasišypsojome ir vaišinomės figomis, bruschetta'ėmis, naminiais sūriais ir iškeptu pyragu. Padavė raktus nuo didžiulio namo su sodu, kuriame tuo metu sirpo figos. Ir visas šitas nuostabus itališkas gyvenimas priklausė mums! Šeimininkei leidus sode figų skinti "kiek norim", mes jų norėjom labai daug. Pasiskindavome ryte pusryčiams, po to grįžę po dienos važinėjimų, skindavome vakarienei, o kai ir jas suvalgydavome, eidavome jų skinti naktį, pasišviečiant prožektoriumi... Pagalvojome, kad gal būsim ką gero gyvenime padariusios, kad patekome į tokį rojų...

Figos pusryčiams
Dievinu figas

Šeimininkei išvažiavus, pradėjome visur lakstyti ir džiaugtis namu, kad suprastume kiek čia kambarių ir visko dabar toje Apulijoje turėsime. Greitai tradiciškai išsitraukėme burtus dėl miegojimo vietų. O jūs taip darote? Vakarienei išsikepėme kažkuriame pakelės uoste iš žvejo pirktas žuvis, iš indaujos išsitraukėme proginį servizą ir ilgai ilgai vakarojome sode po vynuogėmis...

Trullo. 2017 vasaris
Trullo. 2015 liepa

Vakarodamos mes įžvalgiai supratome, kad liepos mėnesį Alberobello bus pats turistų antplūdis, todėl apžiūrėti miestą reikia važiuoti labai anksti (nes turime tokios gyvenimiškos patirties dėl populiarių lankomų objektų lankymo valandų).

Ir štai tada, kai vaikštinėjome ankstyvos rytinės saulės nušviestomis tuščiomis gatvelėmis ir aikčiojome už kiekvieno posūkio, fotografavomės ir stebėjomės keistos architektūros jaukumu, mane aplankė toks gerumų gerumas, kai laimingai įsimyli ką nors iš karto ir "ant visai" - man tai yra būdinga. Šie užplūdę meilės momentai yra didžiausias mano kelionių žavesys, kai čiut čiut būnu tokia nusvaigus nuo tų saldžių emocijų ir mintyse visuomet prisižadu atvažiuoti dar kartą...

Nes tos liepos dienos buvo magiškos..

Alberobello - meilė "ant visai"

O jau kai pasižadu, tai pažadus aš tęsiu...

Žydintys migdolai. 2017

Todėl, jeigu jūs manęs neatsargiai žiemą paklausite: o kur čia galima rasti "kur džiaugsminga, saulėta, šilta ir balta, nes Lietuvoje 50 pilkų neseksualių atspalvių baigia įgrįsti", aš jus greitai įtikinsiu nusipirkti lėktuvo bilietą į pietų Italiją, Barį - dabar jau tiesiai iš Vilniaus!

2017 vasaris

Ir štai 2017 vasaris. Po poros su trupučiu valandų skrydžio jūs sėdite po tikromis (ne dirbtinėmis) citrinomis, geriate savo ryto espresso (dar vienas burtažodis - espresso) ir atispalaidavę sakote: O SOLE MIO, nes saulė, taip taip - saulė glosto jums veidą, jūs sėdite po palmėmis (tikromis) ir jūs vėl nustebote, tuo neįtikėtinai stipraus ir neįtikėtinai mažo savo rytinio espresso didele jėga. Buvote jau pamiršę tą kiekį, nes Lietuvoje espresso - "gaminame su daugiau vandens, nes kitaip mūsų klientai galvoja, kad tyčiojamės". Ir jūs prisimenate, kai pirmą kartą pamatėte tikrą itališką espresso, kai klausėte: o ką man dabar daryti? Ir jums atsakė: "įsidėk kiekvieną lašą į burną, čiulpk ir mėgaukis" (Rasa de Silva, rašytoja ir mano draugė taip sakė savo mamai, o aš įsidėmėjau ateičiai :) )

Pavasarėja

Kai dabar apsigyvenom "savo" trullo, aš pagalvojau, gal tiesiog nėra toj Apulijoj blogų viešbučių, arba aš nemoku tokių užsakyti, nes, kai išgėrusios espresso citrinų pavėsyje, atvažiavom iki šį kart "Drugelių namų", man pasirodė, kad patekom pas gimines - jeeee!!!!! Ir dar laukė vynas iš karto dovanų su šokoladiniais namų gamybos trufeliais.

Primavera. Mimozų žydėjimas ir svaiginantis kvepėjimas 2017

Mums šeimininkai rekomendavo tokį tipo "karibų" tipo paplūdimį. Na ir tikrai - vasarį ten buvo mums šilčiau nei dažnai vasarą Baltijos jūroje, maudėmės ir šokinėjome per turkio spalvos bangas.

Tos dienos buvo nuostabios - savo baltumu ir džiaugsmingomis emocijomis, lėtais pasivaikščiojimais siauromis jau gerai pažįstamomis Alberobello gatvelėmis.

Į oro uostą trullo šeiminkai išlydėjo mus su penktos ryto gurmaniškais pusryčiais, nakties kepimo pyragais (be gliuteno!) ir sultimis. Ir tą ankstų rytą, kai pasiekėme oro uostą džypyeso noru per žydinčius sodus siaurais takiukais, aprėmintais akmeninėmis tvorelėmis (čia juk Italija, atsipalaiduokite, kam jums nuobodžios autostrados?), uždėjus lagaminus ant svarstyklių ir, lauktuvėmis viršijus visus leistinus padorius kilogramus (29), oro uosto darbuotoja itališkai pasišypsojo ir pasakė: dėkite atgal tas sultis, juk negalėsite skysčių įsinešti, supratau dar labiau, kaip man patinka itališkas gyvenimas.

Pusryčiai "Drugelių namuose" ("Podere Papilio")

Žodžiu, pabaigai toks trumpas reziume: kelios vasario (ar bet kokio kito mėn., nesvarbu) dienos pietų Italijoje jums prilygs nuostabiausiai palaimai, jeigu mėgausitės gyvenimu, jeigu gersite espresso, markstydamiesi nuo saulės po citrinmedžiu, sučiulpdami kiekvieną lašą, jeigu jūsų džypyesas veda jus į oro uostą migdolais pražydusiais vingiuotais takeliais lėčiausiu įmanomu greičiu, o jūs žavitės tuo vaizdu ir nė truputėlio nesijaudinate tirpstančiu laiku iki skrydžio, jeigu žinote, kaip geriausiu būdu išpildyti savo Capre Diem nuo pačio ryto ir jeigu jaučiate drugelių plazdėjimą širdyje, palydėdami saulę nuo trullio stogo vakare ir tariate: O SOLE MIO... ir iki kito karto!

Saulėlydis nuo "Drugelių namų" stogo

Tegul būna palankus vėjas!

Daiva

Created By
Daiva Mikuckaitė
Appreciate

Made with Adobe Slate

Make your words and images move.

Get Slate

Report Abuse

If you feel that this video content violates the Adobe Terms of Use, you may report this content by filling out this quick form.

To report a Copyright Violation, please follow Section 17 in the Terms of Use.