Loading

Kai esi ubagas, išeiti nebaisu Režisierė Genovaitė Urmonaitė

Kas Tauragėje nepažįsta teatralės Genovaitės Urmonaitės? Kilusi iš Pakruojo, visiškai nieko bendro su Taurage neturėjusi režisierė jau 40 metų Tauragę laiko savo namais ir įkvėpimo šaltiniu. Pirmoji jos pažintis su šiuo miestu, žinoma, prasidėjo nuo teatro, kai jaunutė, vos 21-erių metų, absolventė buvo paskirta dirbti liaudies teatre, kuris Tauragę ypač išgarsino tais nelemtais sovietiniais metais, patyręs įvairiausių nesėkmių, tebegarsina ir dabar. Tiesa, mudviejų su Genute pokalbis prasidėjo visai ne nuo linksmų dalykų – kaip ten bebūtų, turime atiduoti duoklę „Internews“ projektui, kurį „Tauragės kurjeriui“ pasisekė laimėti. Tema nelengva – kaip nepalūžti netekus darbo, ypač vyresniame amžiuje? Ši patirtis G.Urmonaitės kelyje paliko ryškų pėdsaką.

Iš Tauragės liaudies teatro režisierė Genovaitė Urmonaitė buvo atleista prieš 17 metų, scenoje ir jos užkulisiuose praleidusi per 20-metį. Pastačiusi daugybę spektaklių, montažų, poezijos skaitymų, surengusi nesuskaičiuojamą galybę koncertų, sukūrusi garsųjį „Kvarteto“ festivalį. Apie atleidimo priežastis dabar, po tiek metų, kalbėti nebenori.

– Ir vis dėlto – kaip jauteisi tuomet, kai tau pasakė – ačiū, tavo paslaugų mums nebereikia? – klausiu režisierės, beje, šiuo metu vėl vadovaujančios tam pačiam Tauragės liaudies teatrui.

– Kai 25-erius metus esi išdirbęs viename darbe, tai ir pačiam atrodo, kad be proto gerai dirbai. Tuomet buvo pats teatro pakilimas, prasidėjo gastrolės į užsienį. Bet toks aš žmogus – nenoriu, kad man kažkas vadovautų. Galiu konsultuotis, tartis, bet vadovas man turi būti autoritetas. Jeigu kas dabar sugrąžintų mane į praeitį ir tektų ieškoti darbo, darbinantis mano pirmas klausimas būtų ne kokios darbo sąlygos, ne koks atlyginimas, o kaip vadovas žiūri į darbuotojus, į eilinį žmogų. Be to, pažįstu daugybę meno žmonių, kurie buvo išmesti iš darbo. Nebijau to žodžio. Tuomet išmetė ir mane. Taip ir jaučiausi. Gal tik ramino žinojimas, kad Tauragės kultūrai tuomet vadovavo eigulys. Tai atitinkami ir sprendimai buvo. Visada maniau, kad konkrečiai sričiai turi vadovauti tos srities profesionalas. Ar, pavyzdžiui, medicinai galiu vadovauti aš? Pasirodo, galiu, jei būsiu partijoj.

– Tauragės politikai kvietė tapti kurios nors partijos nare?

– Kvietė. Kai tik buvau atleista iš teatro, kitą dieną sulaukiau tokio pasiūlymo. Bet atsisakiau.

– Vadinasi, jei priklausysi partijai, tikimybės, kad turėsi darbą, ypač provincijoje, yra daugiau?

– Taip, ir tada tu lyg ir geresnis menininkas būsi, tave vis labiau vertins ir kaip režisierių, ir kaip chorvedį. Ko gero, jei priklausysi partijai, galėsi dirbti net nebaigęs specialių mokslų. Ir dar kas svarbu – aš niekada neturėjau pinigų, o kai esi ubagas ir išeiti nebaisu, kadangi ar taip, ar taip tu nieko neturi. Kitas gal dar dėl geros algos dirba, o kokia kultūros darbuotojo alga?

– Ir ką daryti tokiu atveju? Kaip gyventi toliau?

– Jei žmogus turi bent kiek proto, jis turi susitaikyti su realybe.

– Buvo nelengva?

– Buvo labai lengva ir buvo labai įdomu, kaip bus toliau. Gyvenimas tarsi žaidimas.

– Ką žmogui daryti, kai jis netenka darbo? O gal atvirkščiai – ko nereikia daryti?

– Nereikia eiti aiškintis su niekuo. Jokiu būdu. Ir šiukštu nereikia pykti. Man pasisekė, kad aš turiu daug bičiulių, kurie puolė man į pagalbą, tai žinomi menininkai, mano šeima. Mama net pasakė – ir gerai, kokie ten tie darbai, kultūrščikų. Ir dar ką svarbu tokiu momentu turėti – idėjų.

– Iš tavo atleidimo, kaip sakei, išmetimo, iš liaudies teatro gimė asociacija „Mažoji scena“.

– Taip, po trijų mėnesių. Į jos atidarymo šventę atvažiavo pats kultūros viceministras Faustas Latėnas, įkurti ją padėjo daugybė gerų žmonių, tų, kurie suprato, kad teatro Tauragei reikia. Net pinigų asociacijai įkurti neprireikė. Pažįstamas juristas už dyką sutvarkė visus dokumentus.

– Įmanoma buvo išgyventi iš asociacijos veiklos?

– Ne, mokykloj aš gi dar dirbau (dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, – red.). Bet ir mokytojaujant teatras man buvo pirmoj vietoj. Vienoj mokykloj direktoriaus pavaduotoja mane išbarė, kad vaikams skaitau Erlicką, atseit tokio pijoko eilėraščių negalima mokiniams net rodyti. Koks pijokas, sakau – Nacionalinės premijos laureatas.

– Genute, kas tu labiau – režisierė, aktorė ar mokytoja?

– Ko gero, kad aktorė. Labiausiai man patinka maivytis, bile į sceną užlipti. Man netgi prieš klasę patikdavo vaidinti. Jei tik vaikai klausydavosi, bet kurį literatūros kūrinį galėdavau suvaidinti. Vienos kaimo mokyklos dešimtokams Žemaitės „Marčią“ ne tik vaidinau, bet ir ant lentos nupiešiau. Jiems taip buvo juokinga.

– Bet po 17 metų vėl sugrįžai ten, iš kur, kaip sakei, buvai išmesta – į tą patį Kultūros centrą, teatrą, tą patį kabinetą ir sceną. Kaip čia taip išėjo? Į partiją įstojai?

– Neįstojau. Galiu pasakyti tik tiek, kad mane gal būtų pakvietę grįžti ir anksčiau, tačiau kai kam buvo rankos surištos. Pripažinsiu, politikos čia buvo.

– Ir vis dėlto – kaip išsilaisvinti iš tos sistemos, kaip būti laisvam, ypač provincijoje, kur darbo pasirinkimas ne toks didelis, kaip didmiesčiuose?

– Liūdna, bet tai tiesa, išsilaisvinti sunku. O žinai kodėl? Trūksta tikrų asmenybių, autoritetų. Tikras asmenybes aš mačiau tik nepriklausomybės pradžioj.

– Bet kaip bebūtų keista, tos tikrosios asmenybės atėjo iš sovietinio laikmečio.

– Taip, tai tiesa. Tie žmonės nebijojo pasakyti tiesą į akis. O dabar kas? Pažiūrėkite, kaip visi visko bijo, kaip visi pataikauja viršesniesiems. Tai bjauriausia, nekenčiu pataikavimo.

Man gyvenime svarbiausi trys dalykai – tikėjimas, meilė ir viltis.

– Kuris laikotarpis, dirbant Tauragėje, kultūros darbuotojui buvo sunkiausias? Gal dabar, per koronavirusą? Kas yra šita pandemija, kas tai buvo?

– Vakar Veryga man pasakė tiesiai šviesiai, kad aš mirsiu. Net nusijuokiau. Kažkaip iš konteksto tie jo žodžiai išėjo – jau 60 ir tu mirsi. Man gyvenime svarbiausi trys dalykai – tikėjimas, meilė ir viltis. O kaip Dievas pasakė – aš gyvenu ir tu gyvensi. Todėl tegu manęs Veryga negąsdina, kad aš mirsiu. Bet jei rimtai – šitas laikas, šitas koronaviruso laikas, man pats šlykščiausias. Ir padėtis tik blogės, nes žmonės pasimetę, nebežino dėl ateities. Nedarbas koks. Ir tikrai – ką daryti tiems žmonėms, kuriems per 60 metų ir jie neteko darbo? Čia tikrai kaip koks genocidas. Man asmeniškai ne pati šita liga baisi, o jos sukeltos pasekmės. Ir ką atskleidė šita pandemija – vis dėlto svarbiausia yra šeima, artimi žmonės. Juk jei mirštančio žmogaus paklausi, ko jis labiausiai gailisi, ką jis atsakys? Kad su šeima mažai buvo, kad kažkur nenukeliavo kartu, ne daiktų, ne materialinių vertybių gailisi.

– Bet ir per karantiną pastatei spektaklį, parašei knygą, kurią Tauragės skaitytojai netrukus išvys. Tai nebuvo taip jau blogai? Be to, nuo ankstyvo pavasario maudaisi vandens telkinyje.

– Pastačiau tris spektaklius. O ko laukti? Jei jau sugalvoju, tai ir neriu stačia galva kaip į vandenį. O maudausi jau daug metų – nuo kovo iki spalio.

– Labai šalta maudytis kovą?

– Šalta, bet tai disciplina. Ir jei jau pradėjai, maudymasis tampa būtinybe. Turbūt reikia pakankinti save, kad suprastum, kaip vis dėlto gera gyventi.

– O koks jausmas vaidinti vos keliasdešimčiai žmonių?

– Be proto geras jausmas. Ir ne per karantiną, kai spektaklį nuveži kur į nedidelį kaimuką, tai ir ateina vos keliolika žiūrovų. Kai kurios bendruomenės tiek tų žmonių ir teturi. Bet ateina tie, kuriems tikrai reikia. Man svarbu, kad tikra būtų. Labai sunervino mane ta padėkos akcija, per kurią čia visi šoko ir medikams lankstėsi. Už ką jiems dėkoti, ar kad nuo žmonių užsirakino? Belieka dar partijai tėvynei nusilenkti ir visa puokštė bus. Nemėgstu tokių iš viršaus nuleistų akcijų. Tai tikrai jokia kūryba. Lygiai taip pat negaliu suprasti šiuolaikinių performansų. Pakabina šaukštelį ant siūlo – ir jau performansas.

– Interviu pabaigai – tradicinis klausimas.

– Kada ženysies? (juokiasi). Manęs vienas kunigas to visai neseniai klausė. Aš atsakiau – tada, kai kunigams ženytis leis. Sako: „Eik tu...“

– Ne, klausimas kitas: ar tu – laimingas žmogus?

– Jeigu jau 40 metų, kai gyvenu Tauragėje (jūs man parodykit kitą žmogų, gyvenantį Tauragėje, kuris 100 km spinduliu neturėtų jokio giminaičio, net devinto vandens nuo kisieliaus), visiškai man svetimame krašte, vaikštau gatvėmis ir manęs nenervina, tai turbūt yra laimė.