Lygiai prieš penkerius metus, Joninių išvakarėse, žinomas Tauragės politikas, verslininkas Vaclovas Karbauskis triukšmingai buvo atleistas iš užimamų pareigų Tauragės šilumos tinkluose. Penkmetį įmonei vadovavęs vyras bandė ginti savo garbę teisme, bet spjovęs į viską liko prie ūkio namuose ir prie dokumentų Tauragės savivaldybės taryboje.
„Tauragės kurjeris“ tęsia „Internews“ projektą – kaip išgyventi darbo netektį vyresniame amžiuje, ir kalbina žinomus vietos žmones, turinčius karčios patirties.
– Pradėsiu banaliai. Kaip jūs dabar gyvenate?
– Gerai. Darbuojuosi aplinkui sodybą. Niekur daugiau nedirbu, laukiu pensijos. Toks amžius, kad dar nežinau – priklausau rizikos grupei ar ne. 63 metai jau. Džiaugiuosi gyvenimu, kiek jo beliko. Žmona dirba. Turi savo firmelę, kai reikia, prišoku, jai padedu, o visa kita mano darbotvarkė čia – namuose. Esu ir daržininkas, ir sodininkas. Turim ir ožiukų, ir vištų, katę, šunų keletą.
– Turit puikią progą pailsėti, bet nesiilsite...
– Darbas ir yra tikrasis poilsis. Sėdėti prie televizoriaus ant sofos galiu tik po visų darbų. Apeini dieną sodybą ir galvoj šviesiau pasidaro, ir linksmiau gyventi. Dabar Vyriausybė numačiusi kam virš 55 metų skirti paramą. Gal kokiu lengvu bizniu pagal mano amžių galėsiu užsiimti.
– Turiu įtarimų, Seime dvi kadencijas užtektinai prisisėdėjot.
– Buvau išrinktas vienmandatėje Tauragės apygardoje – sėdėti nebuvo kada. Beveik visi savaitgaliai buvo Tauragėje: važiuodavau į bendruomenes, kalbėjausi su gyventojais, sprendėme problemas, kiek leido galimybės ir kiek norėjo bendradarbiauti vietinė valdžia. Gyvenau beveik ant ratų.
– Po aštuonerių metų grįžot į niekur Tauragėje. O gal jau žinojote, kur eiti? Gal turėjote sutaręs ir kur dirbsite?
– Eidamas į didžiąją politiką pardaviau visus verslus. Liko tik žmonos. Grįžus iš Seimo reikėjo galvoti, ką veikti toliau. Patikėjusi mano patirtimi valdžia suteikė galimybę dirbti ir pradėjau dirbti šilumos tinkluose. Dirbau, kol buvau atleistas.
– Pats pasiprašėte į šilumos tinklus ar jums pasiūlė?
– Aišku, pasiūlė. Buvo pasiūlymų ir daugiau, tik į privatų verslą nebenorėjau grįžti, norėjau savo patirtį Seime išnaudoti. Sutikau būti šilumos tinklų vadovu ir manau, sėkmingai tuos penkerius su trupučiu metų dirbau, kol kai kam nepatikau. Ne tai, kad blogai dirbau, bet tiesiog nepatikau ir neįtikau.
– Ar esate per savo gyvenimą prašęs darbo?
– Prieš dvejus metus, jau kai regiono keliuose dirbau ir juos panaikino, buvau atleistas kaip ir kiti 20 darbuotojų. Ėjau į Darbo biržą ir prašiau darbo. Devynis mėnesius kiekvieną dieną prašiau darbo, bet to darbo taip ir neatsirado. Pageidavau darbo pagal mano sugebėjimus ir patirtį. Neprašiau dirbti su kastuvu. Jeigu būčiau paprašęs, ko gero, ir dabar tą darbą dirbčiau, bet kastuvo man užtenka ir sodyboje. Jeigu atsirasdavo mane dominančių darbo skelbimų, atsirasdavo kitų problemų. Daugiausia ieško finansininkų, prekybos agentų, pardavimo vadybininkų. Aš tokio darbo nedirbęs. Vienas „genijus“ yra pasakęs – mokykis, mokykis ir mokykis visą gyvenimą. Galiu tą taikyti sau, bet gal jau geriau pritaikysiu tai, ką esu išmokęs.
– Sakoma, duoti visada lengviau negu prašyti. Pašyti darbo sunku?
– Taip. Kai paskambini ir sakai, norėčiau darbo, tai pradeda klausti, ar galėtum tą, galėtum aną. Pasijunti truputį vertinamas ne toje skalėje, kokioje esi ar galėtum būti iš tikrųjų. Yra ir vidinė baimė. Prisipažinti, kad tau 62-eji ir tu kažko nesugebi – sudėtinga.
– Tai šių dienų realybė. Galime grįžti penkmetį atgal? Esu girdėjusi kalbų, kad šilumos tinkluose darbuotojai jus mylėjo ir gerbė. Tiesa?
– Tebemyli. Ačiū jiems. Norėčiau, kad ir šiandien atvažiuotų pas mane visas kolektyvas, kaip ir anksčiau pasėdėtume, pavakarotume. Su daugeliu susiskambinu, pakalbu. Iki birželio neturėjau susikūręs feisbuko paskyros, dabar daug laiko praleidžiu, draugų atsiranda. Man tai širdį glostantis dalykas.
– Tai kas nutiko šilumos tinkluose? Tiesiai šviesiai, nevyniojant į vatą.
– Pasikeitė valdžia ir prieš jai keičiantis Liberalų sąjūdžio atstovai Sigitas Mičiulis ir Darius Stankus užsipuolė mane dėl biokuro pirkimo. Tai buvo 2013 metai. Paprieštaravau, pabandžiau pasakyti apie jų neskaidrius konkursus. 2015 metų gegužę į valdžią atėjo nauja partija. Atėjo naujas savivaldybės administracijos direktorius Modestas Petraitis. Staigiai buvo sukviestas akcininkų susirinkimas, pakeista valdyba. Pasibaigus valdybos posėdžiui įmonėje, mane išprašė iš kabineto ir po pusvalandžio pakvietė atgal. Pasakė, kad į darbotvarkę papildomai įtraukiamas dar vienas klausimas – dėl mano atleidimo iš darbo. Pakėlė rankas ir viskas. Tai buvo birželio 23 diena. Kitą dieną – Joninės... Būčiau buvęs Jonas, gal būtų atsižvelgę.
– Taip tiesiog, be jokio paaiškinimo? Išeini iš darbo ir viskas?
– Kiek pamenu, sakė, kad nesugebu pagrįsti, kaip galima sumažinti šilumos kainą, nors dar iš vakaro buvau pasirašęs įsakymą, kad kainą sumažinu 8 procentais. Įsakyme ir skaičiuotė, ir visas planas. Ne tas jiems rūpėjo. Jie prisiminė 2013 metus, biokuro pirkimą. Jeigu gerai prisimenu, mano paskutiniojo įsakymo kaina – 4,63 cento, o dabar yra 4,77 cento, jeigu neklystu. Kabinete nesikeikiau. Išėjęs savyje išsikeikiau kaip reikiant, bet išėjau ir iki šiol vaikštau pakelta galva. Jų argumentai, kodėl buvau netinkamas – iš piršto laužti. Iki šios dienos mano oponentai visais pasisakymais bando mane pažeminti. Yra sakę, kad Karbauskis turi storą dramblio skūrą. Tikrai tokią turiu – daug laiko praleidau politikoje ir tą puikiai suprantu. Bet viduje išlieka skaudulys, kai taip elgiamasi.
– Tai mažosios politikos didieji žaidimai?
– Nemanyčiau, kad čia didieji žaidimai. Jie – per maži politikai, kad sugebėtų didelius žaidimus žaisti. Tiesiog dabar turi administracinius įrankius savo rankose, turi pinigus. Jeigu iš rankų ištrauktume šituos dalykus, jie taps niekuo. Nuliu Tauragėje. Jūs pastebite ir iš mano kalbos – yra širdgėlos. Ir, ko gero, bus iki galo.
– Pasikeičia valdžios, pasikeičia partinės struktūros, keičiama daugybė pavaldžių ir strateginių įmonių vadovų. Nejaugi nesitikėjote? Ar įmanoma Lietuvoje politika, kurioje nebeliks politinių postų?
– Žiūrint į perspektyvą, tiek pas mus savivaldybėje, tiek Lietuvoje greitai ši tendencija dar neišnyks. Pasikeičia valdžia ir ji, norėdama įgyvendinti savo siekius, turi vienaip ar kitaip turėti savo žmones. Kai prasideda vajus – tada jau tampa problema. Šilumos tinklai – strateginė įmonė, kuri politiškai svarbi kiekvienai partijai. Šilumos kaina – aktuali didžiajai daliai miesto gyventojų ir kiekvienas nori pasišildyti prie tos kainos. Tikrai būčiau supratęs, jei man būtų sakę: Vaclovai, atėjom mes, dabar mes norim tvarkyti šilumos tinklus, tu gali nueiti kitur padirbėti, savo patirtį pritaikyti. Bet taip niekas nesielgė. Tikėjausi, kad mane atleis, bet nesitikėjau, kad šitaip.
– Kaip?
– Norėdami pateisinti mano atleidimą, jie užsiundė audito tarnybą, kuri prirašė tiek pažeidimų, kad iš karto reikėjo man uždėti antrankius ir bent 25 metams į Sibirą išsiųsti. Absurdiški dalykai, koks buvau pateiktas visuomenei. Žmonės juk girdi ir mato mane visai kitokį. Prie kiekvieno kaltinimo atsakymo juk nepridėsi. Oponentai turi transliacijos institucijas, kurios šneka, kad Karbauskis toks ir anoks, o aš prieš juos esu vienas ir neturiu nieko. Tai blogiausia valdžios pasikeitimo ir savų pastatymo, o senų niekinimo politika.
– Pradėjote teisminius procesus, bet kodėl juos nutraukėte?
– Skundžiau akcininkų susirinkimo sušaukimą, nes jis buvo sušauktas pažeidžiant Akcinių bendrovių įstatymą. Kai akcininkų susirinkimas neteisėtas, valdyba neteisėta, vadinasi, valdybos sprendimai irgi neteisėti. Tuo pačiu – mano atleidimas neteisėtas. Tačiau supratau, kad tas procesas gali užsitęsti, į jį gali tekti traukti ne tik valdybą, bet ir įmonės administraciją. Pasipylė kalbos, kad Karbauskis nori pasipelnyti iš šilumos tinklų. Aš kartais būnu emocingas. Sužaidė emocijos, kad vėl mane pirštu bado. Pasitariau su advokate ir ieškinį nutraukėm. Juk dirbti aš ten negrįšiu, tikslo nebėra.
– Per tarybos posėdžius netylite. Klausimų daugiau nei atsakymų. Daug ruošiatės posėdžiams?
– Jeigu dirbčiau dar kokį darbą, tikrai neturėčiau tiek laiko pasiruošti tarybos posėdžiams. Vakarais pasėdžiu iki vidurnakčio, perskaitau visą medžiagą, išsianalizuoju visus sprendimų projektus. Ypatingą dėmesį skiriu Ekonomikos komiteto klausimams. Pasikeliu ankstesnius tarybos sprendimus ir palyginu. Esu skaičius mylintis žmogus. Pagal išsilavinimą esu inžinierius hidrotechnikas, tai neleidžia man aplaidžiai žiūrėti į klausimus ir juos palikti likimo valioj. Klausimai, kuriuos aš užduodu posėdžio metu, svarbūs Tauragės žmonėms.
– Turite sukaupęs finansinių atsargų. O jei vyresnio amžiaus žmogus, kuris staiga netenka darbo, neturi nieko? Įmanoma atsilaikyti?
– Jei neturėčiau susikaupęs, būtų sunku. Ir taip buvo sunku. Daugiau nei pusmetį nežinojau, ko stvertis. Supranti, kad viskas gerai. Žmona dirba, pavalgyti yra už ką, gyvenam dviese. Ta aplinka, laukas, sodyba padėjo. Užsidaręs bute, tarp keturių sienų, neturėdamas santaupų, silpnesnių nervų žmogus ir iki savižudybės gali prieiti, nes nusivylimas didžiulis. Jeigu ne žmonos, sūnų, artimųjų palaikymas, nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę. Pažįstu kolegą inžinierių su aukštuoju išsilavinimu, 61-erių metų. Žmogus neteko darbo ir jo neranda. Paklausia metų ir pasako – atsiprašome, bet mes norim jaunesnio.
– Jeigu reikėtų pasirinkti – du vienodo lygio specialistai, tik vienam 30, o kitam – 63-eji. Kurį pasirinktumėte?
– Jūs tikitės, kad aš pasirinksiu 60 metų. Kartais taip ir padaryčiau. Patirtis, kuri nematoma, atneša daugiau naudos. Pastebiu – 30–40 metų žmonėms sunkiau bendrauti kolektyve. Mano kartos žmonės turi akių kontaktą. Jaunesni viską daro kompiuteriu, laiškais, nuorodomis, uždaviniais. Gal tai baimė kalbėti tiesiai, o gal įprotis nuo mokyklos laikų. Kompiuteris tiek įaugęs, kad tik juo temokama dirbti. Kai jaunesni žmonės bus 60-ies, tikriausiai kalbės panašiai kaip aš.
Kalbėjosi Violeta Karaliūnaitė
Psichologės Inos Kalvanienės komentaras:
Pirmiausia žmogus turi savyje išbūti su visais sunkiais jausmais. Juos prisileisti, išjausti. Tik tada jie mus lengviau apleidžia. Skamba kaip paradoksas, bet labai svarbu nebėgti nuo išgyvenimų. Darbo praradimas vyresniame amžiuje, o dar neturint santaupų – didelis stresas. Aplinkinių raginimas „nepergyventi“ tikrai nepadeda. Tokie pasakymai dažnai sugadina ryšį su tais žmonėmis. Gera mintis – pasitelkti šeimos pagalbą. Dažnai patekę į panašias situacijas žmonės nenori ar bijo pasirodyti silpni, todėl tikrieji išgyvenimai ir net pati situacija slepiama. Nebijokite. Pats laikas būti pažeidžiamiems ir pasidalyti nerimu su vaikais. Suaugusiems vaikams taip pat labai svarbu jaustis, kad jie gali padėti tėvams.
Svarbu nelikti vieniems. Plėskite savo socialines veiklas. Dalyvaukite bendruomenės veikloje – pasijausite naudingi, o besiplečiant socialiniam ryšiui atsiras didesnė tikimybė rasti ir uždarbio šaltinį.
Praradus darbą ir neturint santaupų tikrai reikia pagalvoti apie kardinalų gyvenimo stiliaus keitimą, atsisakymą brangesnių daiktų. Kuo paprasčiau – minimalistiškiau gyveni – tuo besikeičiant gyvenimo aplinkybėms lengviau prisitaikyti.